- kelvietė
- kélvietė sf. (1) K, J, kel̃vietė (1) Škn, Skr 1. R, K, J buvusio kelio vieta: Kélvietė[je] visi javai geresni auga Brs. Kélvietę užkasė, kad nevažiuotum Šts. Po tiesumu ant namų nuvažiavo nepaisydamas jokių kel̃viečių Rs. 2. pravažiuojamoji vieta (upėje, griovyje), brasta; užmesta žemėmis vieta griovyje, kad būtų galima pervažiuoti: Šiandien per kel̃vietę negalima išvažiuoti – nes upė labai patvinus Bgt. Eik tenai, rasi kélvietę ir perbrisi Šn. | Nevažiuok ties čia per griovį, ten toliau yra padaryta kel̃vietė Slv. Iškasė plačią kel̃vietę Jnš.
Dictionary of the Lithuanian Language.